siuolas

siúolas sm. (3) Krš, Stl, Erž, (1) suolas: Sėskias an siúolo Lkv. Numie an siúolo galiu dar sėdėti (tiek begaliu) Grd. Nelipk ant siúolo – ką tik nuploviau LKT99(Užv). Siúolai būdavo pakraščiukuos sudėti, o taip – kėdikės Krž. Ji atsikėlė nuo siuolo LTR(Krž). Padėk ant siuoliùko Bt. Ir prisėdo pilni siuolaĩ seselės vedlelių (d.) DunŽ. ^ Viename siúole visi sėda, visi tokien DūnŽ.

◊ į siúolą sė́sti (susė́sti) senoviškose vestuvėse – su tam tikromis apeigomis užimti vietas prie stalo: Į siúolą sė́dom, turėjo išpirkti Užv. Susė́s į siúolą [per vestuves], reiks išpirkti Užv.

iš siúolo išpir̃kti Žr senoviškose vestuvėse – vaduoti užimtas vietas prie stalo: Užimsma siuolą, turės išpir̃kti iš siúolo Šv.

iš siúolo kélti senoviškose vestuvėse – su tam tikromis apeigomis vaduoti užimtas, kitiems skirtas vietas prie stalo: Iš jaunojo pusės atvažiavę iš siúolo kė́lė Pvn.

iš siúolo pirkìmas senoviškose vestuvėse – užimtų vietų vadavimas prie stalo: Nebėra [per vestuves] iš siúolo pirkìmo Pvn.